11/09/2026
🧙Anksčiau maniau, kad svarbiausia yra masalas, tačiau dabar savo nuomonę šiek tiek pakeičiau. Galiausiai padariau išvadą, kad dažnai masalo pateikimas gali nulemti žūklės sėkmę. Niekada nepuolu bristi į vandenį. Viską ramiai stebiu, apsižiūriu, apmėtau pačią pakrantę ir tik nesulaukęs kibimo brendu tolyn. Visada geriau elgtis ramiai, likti nepastebėtam. Nuo to blogiau tikrai nebus. Kartais žuvis tokia baikšti, jog ją apgauti pavyksta tik nedarant staigių, neapgalvotų judesių. Tokia jau miesto specifika. Žvynuotosios čia masalų ir žvejų yra prisižiūrėjusios užtektinai.
Labiausiai vertinu masalo traukimą ne su srove, o truputį įstrižai, prieš srovę. Nors ir keista, bet riperiuką salačiai smūgiuoja traukiamą lėtai, o vartiklę – greičiau ir dažnai tempiamą netolygiai. Yra buvę, kad sukriukę „aukšlių siaubas“ griebdavo nuskendusią ant dugno, kai ją tik kilstelėdavau. Turbūt daugelis sutiks, kad smagiausia – varginti žuvį. Tikrai neverta būgštauti dėl valo storio. Jei esate ne karštakošis, tai ištrauksite ir kelis kartus stambesnę žuvį, negu atlaiko jūsų naudojama gija.
Salatis – ne koks šamas, į žagarus nelenda ir kovoja kaip tikras vyras, sąžiningai ir atviroje erdvėje. Po pirmojo smūgio kažkiek valo išvynioja, bet paskui s**a ratus ir pamažu pailsta. Liaunas spiningas sušvelnina visus jo smūgius. Tikrai verta „nusiploninti“, nes tuomet metimai žymiai tolimesni ir masalas veikia geriau.
👉Skaityti straipsnį: https://salmo.lt/tinklarastis/akiraciai/spiningavimas-tarp-kauno-muru-antra-dalis