22/11/2025
Buvo kartą varlyčių lenktynės.
Užduotis — užšokti ant aukštos uolos, kur iki šiol niekam nepavyko.
Aplink susirinko minia kitų varlių — stebėti, rėkti, komentuoti, prognozuoti žlugimą.
Varlytės startavo.
Pirmos šoka — nepavyksta.
Kitos lipa — slysta žemyn.
Trečios net nebejudina kojų, nes per garsiai girdi:
„neįmanoma“
„neverta bandyti“
„per aukštai“
„kam tau to reikia?“
Vienas didelis kolektyvinis pesimizmo choras.
Ir tada — viena maža, plona, visiškai neįspūdinga varlytė.
Mažiausia iš visų.
Ji šokinėjo.
Krito.
Vėl šokinėjo.
Vėl krito.
Vėl šokinėjo.
Ir visi rėkė, kad ji nesėkminga, beviltiška, kvaila.
Bet ji vis tiek kilo aukštyn.
Kol galiausiai…
užšoko.
Minia apstulbo, pasijuto kaip idiotai, pradėjo klausti:
– „Kaip tai įmanoma?“
– „Kaip jai pavyko, jei ji akivaizdžiai silpniausia?“
– „Kas ją įkvėpė?“
Atsakymas buvo paprastas ir brutaliai gražus:
varlytė buvo kurčia.
Ji negirdėjo, ką apie ją kalbėjo minia.
Ji girdėjo tik savo vidų.
