10/08/2026
Kai atrodo, kad jau viskas...
Šios palaidinės kūrimas man tapo gerokai didesniu iššūkiu, nei iš pradžių tikėjausi.
Dar prieš užmetant pirmąją akį teko nemažai galvoti apie konstrukciją. Kaip suformuoti siluetą, kaip išdėlioti raštą, kaip viską suskaičiuoti...
O tada prasidėjo mezgimas.
Ir, žinoma, mezgant paaiškėjo, kad kai kuriuose mano skaičiavimuose įsivėlė klaidų. 🤦♀️
Teko ne kartą ardyti ir pradėti iš naujo.
Galiausiai pasiekiau pažastų liniją – palaidinė jau įgavo savo formą. Tada pirmą kartą leidau sau atsipalaiduoti ir pagalvojau: na, dabar jau tikrai viskas bus gerai.
Na, kaip sakoma – negirk dienos be vakaro. 😄
Palaidinę numezgiau. Išskalbiau. Ir tada pastebėjau tai, ko nebenorėjau matyti.
Darydama išplatinimą, raštą integravau ne taip gražiai, kaip norėjau. Techniškai viskas buvo gerai, bet akiai – ne.
Kelias dienas bandžiau save įtikinti:
„Gal palikti taip, kaip yra? Juk vis tiek graži palaidinė...“
Bet mano vidinis balsas buvo atkaklus.
Ne. Taip negali likti.
Taigi išardžiau iki tos vietos, nuo kurios man nepatiko, surinkau akis iš naujo ir ėmiausi permegzti.
Dar nebaigiau.
Bet šiandien jau galiu parodyti ne rezultatą, o visą šios palaidinės istoriją.
Kartais gražus daiktas gimsta ne iš pirmo karto.
Kartais jis gimsta iš klaidų, ardymo, abejonių ir dar vieno bandymo.
O aš, matyt, nebūčiau aš, jei palikčiau „visai neblogai“, kai žinau, kad gali būti taip, kaip turi būti. 🧶💚