05/11/2026
Įveikti savo protą.
Ruošiamės savo gyvenimo kelionei. Vienas iš dalykų, kuriuos reikia mokėti abiem - nardymas.
Darbostogos Kipre - Petras baigia naro gelbėtojo kursus ir gauna PADI Master Scuba Diver vardą, aukščiausią mėgėjų naro lygį. Na, o man - pirmas nusileidimas po vandeniu. Nedegu noru. Bet žinau, kad reikia. Todėl nesiginčydama velkuosi sunkoką naro kostiumą, užpildau reikiamus dokumentus, klausau instruktažo ir su Petro ir Shawn pagalba panyru.
Kvėpuoju lėtai ir ramiai, kaip mokyta. Leidžiamės gilyn, kas kelis metrus per suimtą nosį prapučiu užsikimšusias ausis. Aš nekokia plaukikė, o kišti akis ir ausis į sūrų vandenį išvis nemėgstu.
Akys mato besikeičiantį jūros dugną, žuvis, gėriuosi vaizdu, stebiuosi girdimais garsais ir staiga pažvelgiu aukštyn - virš manęs masė vandens. Ir viskas. Protas supanikuoja, jaučiu, kaip man darosi negera, noriu kuo greičiau į viršų, rodau atitinkamą ženklą. Kylam. Viršuje saulė, oras, mes jau tolokai nuo kranto. Atsikvepiu, nurimstu. Manęs klausia, ar nersiu vėl. Ok, nersiu.
Oi, ir taip keturis ar penkis kartus. Kaskart panėrimas prailgėja, gylis kinta, matau skulptūras dugne, žuvų spiečius. Ir vis tiek ateina momentas, kai protas pasityčioja iš manęs ir liepia kuo greičiau iš ten dingti - link oro. Link paviršiaus.
Tai taip atrodė mano pirmas bandymas. Ar leisiuosi dar kartą? Taip.
O protas, ta bezdžionėlė, kuri tiek daug mane šokdina? Truputį ją pažįstu, tai nuolat nerimaujantis padaras. Bet aš tikiu, kad moku ją dresuoti.